Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) ir jo sukeliama liga – įgytas imunodeficito sindromas (AIDS) – XX amžiaus pabaigoje sukėlė pasaulinę paniką. Nuo pirmųjų užregistruotų atvejų iki šių dienų, ŽIV/AIDS istorija yra paženklinta didžiulės mokslo pažangos, socialinių iššūkių ir kovos už žmogaus teises. Šiandien, nors ir neišgydoma, AIDS tapo valdoma lėtine liga, leidžiančia užsikrėtusiems asmenims gyventi ilgą ir visavertį gyvenimą.
ŽIV atradimas ir pirmieji panikos metai
1981 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo užfiksuoti pirmieji neįprasti plaučių uždegimo (Pneumocystis carinii pneumonija) ir retos vėžio formos (Kaposi sarkoma) atvejai tarp jaunų, iki tol sveikų homoseksualių vyrų. Netrukus panašūs susirgimai pradėti fiksuoti ir tarp intraveninių narkotikų vartotojų. Šis naujas, agresyvus ir mirtinas imuninės sistemos sutrikimas buvo pavadintas įgytu imunodeficito sindromu – AIDS.
1983 metais dvi nepriklausomos mokslininkų grupės – viena vadovaujama Luc Montagnier Prancūzijoje, kita – Robert Gallo JAV – atrado virusą, sukeliantį AIDS. Iš pradžių vadintas LAV (limfadenopatijos asocijuotas virusas) ir HTLV-III (žmogaus T-limfotropinis virusas III), vėliau jis buvo pervadintas į ŽIV – žmogaus imunodeficito virusą.
Pirmieji metai po ŽIV atradimo buvo paženklinti didžiulės baimės ir nežinomybės. Nebuvo aišku, kaip virusas plinta, nebuvo jokių gydymo būdų, o mirtingumas siekė beveik 100%. Visuomenėje kilo panika, ŽIV užsikrėtę asmenys buvo stigmatizuojami, diskriminuojami, atstumiami. Daugelis neteko darbo, būsto, draugų ir šeimos paramos. Baimė ir nežinojimas skatino klaidingus įsitikinimus, pavyzdžiui, kad ŽIV galima užsikrėsti per kasdienius kontaktus, oro lašeliniu būdu ar net per vabzdžių įkandimus.
ŽIV plitimo keliai ir prevencija
Laikui bėgant ir intensyviai vykdant mokslinius tyrimus, tapo aišku, kad ŽIV plinta trimis pagrindiniais būdais:
- Lytiniu keliu: Tai dažniausias ŽIV plitimo būdas. Virusas perduodamas per nesaugius (be prezervatyvo) lytinius santykius (vaginalinius, analinius ar oralinius) su užsikrėtusiu asmeniu.
- Per kraują: ŽIV gali būti perduodamas per užkrėstą kraują ar jo produktus. Tai gali nutikti dalijantis adatomis ar švirkštais tarp intraveninių narkotikų vartotojų, perpilant užkrėstą kraują (dabar tai itin reta dėl griežtos kraujo donorų patikros), per nesterilius medicininius ar kosmetinius instrumentus.
- Iš motinos vaikui: ŽIV užsikrėtusi motina gali perduoti virusą savo vaikui nėštumo, gimdymo ar žindymo metu.
ŽIV neplinta per kasdienius buitinius kontaktus (rankos paspaudimą, apsikabinimą, bučinį į skruostą), naudojantis bendrais indais ar tualetu, per orą, kosint ar čiaudint, per vabzdžių įkandimus ar gyvūnus.
Veiksmingiausia ŽIV prevencijos priemonė yra saugus lytinis elgesys: naudojant prezervatyvus kiekvienų lytinių santykių metu, vengiant atsitiktinių lytinių partnerių ir reguliariai tikrinantis dėl lytiškai plintančių infekcijų (LPI). Intraveninių narkotikų vartotojams svarbu nesidalinti adatomis ir švirkštais, naudoti tik sterilius įrankius. ŽIV užsikrėtusioms nėščiosioms, taikant antiretrovirusinį gydymą, galima beveik visiškai sumažinti viruso perdavimo riziką vaikui.
ŽIV veikimo mechanizmas ir AIDS stadijos
ŽIV priklauso retrovirusų šeimai. Patekęs į organizmą, virusas pirmiausia atakuoja imuninės sistemos ląsteles, vadinamas CD4+ T limfocitais (arba tiesiog CD4 ląstelėmis). Šios ląstelės yra labai svarbios organizmo apsaugai nuo infekcijų, nes jos koordinuoja imuninį atsaką. ŽIV prisijungia prie CD4 ląstelių paviršiaus, patenka į jų vidų ir naudoja ląstelės mechanizmus savo kopijoms gaminti. Naujos viruso kopijos išsiveržia iš ląstelės, ją sunaikindamos, ir užkrečia kitas CD4 ląsteles. Šis procesas vyksta nuolat, todėl palaipsniui mažėja CD4 ląstelių skaičius, silpnėja imuninė sistema ir organizmas tampa vis labiau pažeidžiamas įvairioms infekcijoms ir ligoms.
ŽIV infekcija skirstoma į kelias stadijas:
- Ūminė ŽIV infekcija: Prasideda praėjus 2-4 savaitėms po užsikrėtimo. Šioje stadijoje gali pasireikšti į gripą panašūs simptomai: karščiavimas, gerklės skausmas, raumenų skausmas, bėrimas, padidėję limfmazgiai. Tačiau daugelis žmonių nejaučia jokių simptomų.
- Lėtinė ŽIV infekcija (besimptomė stadija): Ši stadija gali trukti daugelį metų (vidutiniškai 10-12 metų) be jokio gydymo. Žmogus gali jaustis gerai, tačiau virusas toliau dauginasi ir naikina CD4 ląsteles.
- AIDS (įgytas imunodeficito sindromas): Tai paskutinė ŽIV infekcijos stadija, kai CD4 ląstelių skaičius tampa labai mažas (mažiau nei 200 ląstelių/mm³ kraujo) ir imuninė sistema yra labai nusilpusi. Žmogus tampa labai imlus įvairioms oportunistinėms infekcijoms (tokioms kaip Pneumocystis carinii pneumonija, toksoplazmozė, tuberkuliozė, citomegalovirusinė infekcija) ir tam tikroms vėžio formoms (pvz., Kaposi sarkoma, limfoma).
ŽIV diagnostika ir gydymas
ŽIV infekcija diagnozuojama atliekant kraujo tyrimą, kuris nustato antikūnus prieš ŽIV arba patį virusą (ŽIV RNR). Ankstyva diagnostika yra labai svarbi, nes leidžia laiku pradėti gydymą ir užkirsti kelią ligos progresavimui iki AIDS.
Nors ŽIV infekcija vis dar neišgydoma, šiuo metu yra veiksmingų vaistų – antiretrovirusinių preparatų (ARV) – kurie slopina viruso dauginimąsi ir leidžia kontroliuoti ligą. ARV terapija paprastai susideda iš trijų ar daugiau vaistų, kurie veikia skirtingus ŽIV gyvavimo ciklo etapus, kombinacijos. Reguliariai vartojant ARV, ŽIV kiekis kraujyje (viruso krūvis) sumažėja iki neaptinkamo lygio, o CD4 ląstelių skaičius padidėja. Tai padeda atkurti imuninę sistemą, sumažinti oportunistinių infekcijų riziką ir prailginti gyvenimo trukmę.
Svarbu pabrėžti, kad ŽIV užsikrėtę asmenys, kurie reguliariai vartoja ARV ir kurių viruso krūvis yra neaptinkamas, negali perduoti viruso savo lytiniams partneriams. Tai vadinama principu „Neaptinkamas = Neperduodamas” (U=U).
Gyvenimas su ŽIV: socialiniai ir psichologiniai aspektai
Nors medicinos pažanga leido ŽIV infekciją paversti valdoma lėtine liga, užsikrėtę asmenys vis dar susiduria su įvairiais socialiniais ir psichologiniais iššūkiais. Stigma ir diskriminacija, nors ir mažėja, vis dar išlieka problema. Daugelis žmonių bijo atskleisti savo ŽIV statusą dėl baimės būti atstumtiems, netekti darbo ar patirti smurtą. Svarbu šviesti visuomenę apie ŽIV, sklaidyti mitus ir stereotipus, skatinti toleranciją ir supratimą.
Psichologinė parama yra labai svarbi ŽIV užsikrėtusiems asmenims. Diagnozės nustatymas gali sukelti šoką, neigimą, pyktį, liūdesį, nerimą ir depresiją. Svarbu kreiptis į specialistus – psichologus, psichoterapeutus – kurie gali padėti susidoroti su emociniais sunkumais, prisitaikyti prie gyvenimo su ŽIV, išmokti valdyti stresą ir palaikyti gerą psichinę sveikatą. Taip pat labai svarbi yra paramos grupių veikla, kurioje ŽIV užsikrėtę asmenys gali dalintis savo patirtimi, gauti informacijos ir palaikymo vieni iš kitų.
ŽIV ir AIDS Lietuvoje
Pirmasis ŽIV atvejis Lietuvoje buvo užregistruotas 1988 metais. Nuo to laiko ŽIV infekuotų asmenų skaičius nuolat augo. Daugiausia atvejų registruojama tarp intraveninių narkotikų vartotojų, tačiau pastaraisiais metais stebimas ŽIV plitimo lytiniu keliu didėjimas. Lietuvoje veikia Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (ULAC), kuris koordinuoja ŽIV/AIDS prevencijos, diagnostikos ir gydymo veiklą šalyje. Visiems Lietuvos piliečiams ir nuolatiniams gyventojams, užsikrėtusiems ŽIV, užtikrinamas nemokamas antiretrovirusinis gydymas.
Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, ŽIV ir AIDS vis dar opi problema. Toliau reikia skirti didelį dėmesį ŽIV prevencijai, ankstyvai diagnostikai, gydymui, socialinei ir psichologinei pagalbai, kovai su stigma ir diskriminacija.
Ateities perspektyvos
Mokslininkai visame pasaulyje intensyviai dirba ieškodami būdų, kaip visiškai išgydyti ŽIV infekciją. Tyrinėjamos įvairios strategijos, tokios kaip genų terapija, imunoterapija, vakcinos kūrimas. Nors iki šiol nepavyko sukurti veiksmingos vakcinos, kuri apsaugotų nuo ŽIV, mokslininkai nenuleidžia rankų ir toliau tęsia tyrimus. Tikimasi, kad ateityje bus atrasti nauji gydymo būdai, kurie leis visiškai išnaikinti ŽIV iš organizmo arba pasiekti ilgalaikę remisiją be nuolatinio vaistų vartojimo.
