Prostatos vėžys: tylus priešas, kurį privalome pažinti ir įveikti

Prostatos vėžys – tai diagnozė, kurią išgirdus ne vienam vyrui suspurda širdis. Tai viena dažniausių onkologinių ligų tarp vyrų visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. Nors šios ligos pavadinimas skamba grėsmingai, svarbu suprasti, kad šiuolaikinė medicina siūlo vis daugiau veiksmingų gydymo būdų, o ankstyva diagnostika gali išgelbėti gyvybę ir išsaugoti gyvenimo kokybę. Šiame išsamiame straipsnyje mes panirsime į prostatos vėžio temą: aptarsime rizikos veiksnius, pirmuosius simptomus, diagnostikos metodus, gydymo galimybes ir, svarbiausia, kaip gyventi visavertį gyvenimą susidūrus su šia liga.

Kas yra prostata ir kodėl ji tokia svarbi?

Prieš kalbant apie ligą, svarbu suprasti, kas yra pati prostata. Prostata, arba priešinė liauka, yra graikinio riešuto dydžio organas, esantis vyrų dubenyje, po šlapimo pūsle ir priešais tiesiąją žarną. Ji apgaubia pradinę šlaplės dalį. Pagrindinė prostatos funkcija – gaminti skystį, kuris yra spermos sudedamoji dalis. Šis skystis maitina ir saugo spermatozoidus, taip užtikrinant vyrų vaisingumą. Nors prostata yra nedidelis organas, jos veiklos sutrikimai gali sukelti rimtų sveikatos problemų, iš kurių pavojingiausia – vėžys.

Prostatos vėžys atsiranda, kai prostatos ląstelės pradeda nekontroliuojamai augti ir daugintis, suformuodamos piktybinį naviką. Dažniausiai šis procesas yra lėtas ir ilgus metus nesukelia jokių simptomų. Būtent dėl šios klastingos prigimties prostatos vėžys dažnai vadinamas „tyliuoju priešu“.

Rizikos veiksniai: kas patenka į padidintos rizikos grupę?

Nors tikslios prostatos vėžio atsiradimo priežastys nėra iki galo aiškios, mokslininkai ir gydytojai išskiria keletą pagrindinių rizikos veiksnių, kurie gali padidinti tikimybę susirgti šia liga. Jų žinojimas yra pirmas žingsnis prevencijos link.

• Amžius. Tai pats svarbiausias ir neginčijamas rizikos veiksnys. Tikimybė susirgti prostatos vėžiu dramatiškai didėja su amžiumi. Liga retai diagnozuojama jaunesniems nei 40 metų vyrams, tačiau rizika sparčiai auga perkopus 50 metų ribą. Apie du trečdalius visų prostatos vėžio atvejų nustatoma vyresniems nei 65 metų vyrams.
• Genetika ir šeimos istorija. Jei jūsų tėvas, brolis ar sūnus sirgo prostatos vėžiu, jūsų rizika susirgti yra daugiau nei dvigubai didesnė. Rizika dar labiau išauga, jei liga sirgo keli artimi giminaičiai arba jei jiems liga buvo diagnozuota jauname amžiuje (iki 55 metų). Taip pat nustatyta, kad tam tikrų genų (pvz., BRCA1 ir BRCA2, kurie siejami ir su krūties bei kiaušidžių vėžiu) mutacijos gali didinti prostatos vėžio riziką.
• Mityba. Nors tiesioginis ryšys vis dar tiriamas, manoma, kad mityba, kurioje gausu raudonos mėsos, pieno produktų ir gyvulinės kilmės riebalų, gali didinti riziką. Ir atvirkščiai, dieta, kurioje gausu daržovių (ypač pomidorų, kuriuose yra likopeno), vaisių ir skaidulų, gali turėti apsauginį poveikį.
• Nutukimas. Antsvoris ir nutukimas siejami ne tik su didesne rizika susirgti agresyvesne prostatos vėžio forma, bet ir su prastesniais gydymo rezultatais. Manoma, kad riebalinis audinys skatina lėtinį uždegimą ir hormonų disbalansą organizme, kas gali prisidėti prie vėžio vystymosi.
• Rūkymas. Rūkantys vyrai turi didesnę tikimybę susirgti agresyvia prostatos vėžio forma ir didesnę riziką mirti nuo šios ligos. Rūkymas į organizmą įneša daugybę kancerogeninių medžiagų, kurios gali pažeisti ląstelių DNR ir skatinti vėžinius procesus.

Simptomai: kada reikėtų sunerimti?

Kaip jau minėta, ankstyvosiose stadijose prostatos vėžys dažniausiai nesukelia jokių juntamų simptomų. Tai yra didžiausias iššūkis ankstyvai diagnostikai. Simptomai paprastai atsiranda tada, kai navikas padidėja tiek, kad pradeda spausti šlaplę ar kitus aplinkinius audinius. Svarbu pabrėžti, kad šie simptomai gali būti sukelti ir kitų, nepiktybinių būklių, pavyzdžiui, gerybinės prostatos hiperplazijos (GPH), todėl būtina kreiptis į gydytoją, kad būtų nustatyta tiksli priežastis.

Dažniausi simptomai, susiję su šlapinimusi:

• Sunkumas pradėti šlapintis.
• Silpna arba nutrūkstanti šlapimo srovė.
• Dažnas noras šlapintis, ypač naktį (nikturija).
• Staigus, sunkiai sulaikomas noras šlapintis.
• Jausmas, kad šlapimo pūslė išsituština ne iki galo.
• Skausmas ar deginimo jausmas šlapinantis.

Kiti, retesni, tačiau galimi simptomai:

• Kraujas šlapime (hematurija) arba spermoje (hematospermija).
• Skausmas nugaros apačioje, klubuose ar dubenyje, kuris nepraeina.
• Skausminga ejakuliacija.
• Erekcijos disfunkcija (sunkumas pasiekti ar išlaikyti erekciją).

Jei vėžys išplinta į kitas kūno dalis (metastazuoja), gali atsirasti ir bendresnio pobūdžio simptomų: nepaaiškinamas svorio kritimas, nuolatinis nuovargis, kaulų skausmai.

Diagnostika: kelias link tikslios diagnozės

Lietuvoje veikia ankstyvosios prostatos vėžio diagnostikos programa, skirta vyrams nuo 50 iki 69 metų (arba nuo 45 metų, jei šeimoje buvo prostatos vėžio atvejų). Ši programa leidžia nustatyti ligą ankstyvoje stadijoje, kai gydymas yra efektyviausias. Diagnostikos procesas paprastai susideda iš kelių etapų.

1. Prostatos specifinio antigeno (PSA) tyrimas. Tai kraujo tyrimas, kuriuo matuojamas PSA – baltymo, kurį gamina prostatos ląstelės – kiekis kraujyje. Padidėjęs PSA lygis gali rodyti prostatos vėžį, tačiau tai nėra absoliutus rodiklis. PSA gali padidėti ir dėl kitų priežasčių: gerybinės prostatos hiperplazijos, prostatos uždegimo (prostatito), šlapimo takų infekcijos ar net po tam tikrų medicininių procedūrų.
2. Skaitmeninis rektalinis tyrimas (SRT). Šio tyrimo metu gydytojas pirštu per tiesiąją žarną apčiuopia prostatą, įvertindamas jos dydį, formą ir konsistenciją. Gydytojas gali pajusti sukietėjimus, mazgelius ar kitus pokyčius, kurie gali kelti įtarimą dėl vėžio.
3. Magnetinio rezonanso tomografija (MRT). Jei PSA lygis yra padidėjęs arba SRT metu aptinkama pakitimų, dažnai skiriamas multiparametrinis prostatos MRT tyrimas. Tai labai informatyvus vaizdinis tyrimas, kuris padeda nustatyti įtartinas sritis prostatoje, įvertinti naviko dydį ir galimą išplitimą už prostatos ribų.
4. Prostatos biopsija. Tai vienintelis būdas galutinai patvirtinti arba paneigti prostatos vėžio diagnozę. Procedūros metu, dažniausiai ultragarso kontrolėje, specialia adata paimami nedideli prostatos audinio gabalėliai iš įvairių prostatos vietų, ypač iš tų, kurios MRT tyrime atrodė įtartinos. Gauti audinio mėginiai tiriami mikroskopu, ieškant vėžinių ląstelių. Patologas taip pat nustato vėžio agresyvumą pagal Gleasono skalę (nuo 6 iki 10). Kuo didesnis Gleasono balas, tuo vėžys agresyvesnis.

Gydymo galimybės: individualus požiūris į kiekvieną pacientą

Prostatos vėžio gydymo taktikos pasirinkimas priklauso nuo daugybės veiksnių: vėžio stadijos ir agresyvumo (Gleasono balo), paciento amžiaus, bendros sveikatos būklės ir jo paties lūkesčių bei prioritetų. Šiuolaikinė medicina siūlo platų gydymo metodų spektrą.

• Aktyvus stebėjimas. Ši taktika taikoma, kai diagnozuojamas neagresyvus, lėtai augantis ir ankstyvos stadijos vėžys. Vietoj skubaus gydymo pacientas yra reguliariai ir atidžiai stebimas: periodiškai atliekami PSA tyrimai, SRT, kartojamos biopsijos. Gydymas pradedamas tik tada, kai atsiranda ligos progresavimo ženklų. Tai leidžia išvengti gydymo sukeliamų šalutinių poveikių (pvz., erekcijos sutrikimų, šlapimo nelaikymo), neprarandant galimybės laiku pradėti gydymą, jei to prireiks.
• Chirurginis gydymas (radikali prostatektomija). Tai operacija, kurios metu pašalinama visa prostata, sėklinės pūslelės ir kartais aplinkiniai limfmazgiai. Tikslas – visiškai pašalinti vėžį iš organizmo. Operacija gali būti atliekama atviruoju būdu, laparoskopiškai arba pasitelkiant robotinę chirurgiją, kuri pasižymi didesniu tikslumu ir mažesne invazija.
• Spindulinė terapija (radioterapija). Tai gydymas didelės energijos spinduliais, kurie naikina vėžines ląsteles arba stabdo jų augimą. Spindulinė terapija gali būti išorinė, kai spinduliai į naviką nukreipiami iš išorinio šaltinio, arba vidinė (brachiterapija), kai radioaktyvios sėklos ar adatos įvedamos tiesiai į prostatą. Šis metodas gali būti taikomas kaip pagrindinis gydymas arba po operacijos, siekiant sunaikinti likusias vėžines ląsteles.
• Hormonų terapija. Prostatos vėžio ląstelės dažniausiai auga veikiamos vyriškojo hormono testosterono. Hormonų terapijos tikslas – sustabdyti testosterono gamybą organizme arba blokuoti jo poveikį vėžinėms ląstelėms. Šis gydymas dažniausiai taikomas pažengusio arba metastazavusio vėžio atveju, kartais derinamas su spinduline terapija.
• Chemoterapija. Šis metodas naudojamas, kai vėžys yra išplitęs ir nebereaguoja į hormonų terapiją. Chemoterapijos vaistai, leidžiami į veną arba geriami, cirkuliuoja visame organizme ir naikina greitai besidalijančias ląsteles, įskaitant vėžines.
• Kiti gydymo būdai. Esant tam tikroms situacijoms, gali būti taikomi ir kiti, retesni gydymo metodai, pavyzdžiui, krioterapija (vėžio ląstelių naikinimas šalčiu) ar aukšto intensyvumo fokusuotas ultragarsas (HIFU).

Gyvenimas po diagnozės ir gydymo

Išgirsti prostatos vėžio diagnozę ir pereiti gydymo kursą – tai didelis fizinis ir emocinis išbandymas. Svarbu suprasti, kad gyvenimas tuo nesibaigia. Daugelis vyrų po sėkmingo gydymo grįžta į visavertį gyvenimą. Vis dėlto, svarbu pasirūpinti ne tik fizine, bet ir emocine sveikata.

Po gydymo būtina reguliariai lankytis pas gydytoją, atlikti PSA tyrimus ir kitus reikalingus patikrinimus, kad būtų galima laiku pastebėti galimą ligos atsinaujinimą. Taip pat svarbu kalbėti apie galimus šalutinius poveikius, tokius kaip šlapimo nelaikymas ar erekcijos sutrikimai. Šiandien yra daugybė pagalbinių priemonių ir gydymo būdų, kurie gali padėti susidoroti su šiomis problemomis ir pagerinti gyvenimo kokybę.

Nepamirškite ir psichologinės pagalbos. Bendraukite su artimaisiais, draugais, nebijokite kreiptis į psichologą ar prisijungti prie paramos grupių. Dalijimasis patirtimi su kitais, išgyvenančiais panašius sunkumus, gali suteikti daug stiprybės.

Prevencija: ar galime apsisaugoti?

Nors nėra šimtaprocentinio būdo apsisaugoti nuo prostatos vėžio, sveikas gyvenimo būdas gali ženkliai sumažinti riziką. Ką galite padaryti jau šiandien?

• Rinkitės sveiką mitybą. Valgykite daugiau vaisių, daržovių ir viso grūdo produktų. Sumažinkite raudonos mėsos, perdirbtų mėsos gaminių ir sočiųjų riebalų kiekį. Įtraukite į racioną produktus, kuriuose gausu antioksidantų, pavyzdžiui, pomidorus (likopenas), brokolius, žaliąją arbatą.
• Palaikykite normalų kūno svorį. Reguliarus fizinis aktyvumas ir subalansuota mityba padės išvengti antsvorio ir nutukimo.
• Būkite fiziškai aktyvūs. Stenkitės mankštintis bent 30 minučių daugumą savaitės dienų. Tinka bet kokia veikla, kuri jums patinka: greitas ėjimas, bėgiojimas, plaukimas, važiavimas dviračiu.
• Meskitę rūkyti. Tai viena geriausių investicijų į jūsų bendrą sveikatą, kuri taip pat sumažins ir prostatos vėžio riziką.
• Reguliariai tikrinkitės. Svarbiausia – neignoruokite savo sveikatos. Pasinaudokite valstybės finansuojama ankstyvosios diagnostikos programa ir reguliariai lankykitės pas savo šeimos gydytoją ar urologą. Anksti pastebėta liga yra lengviau pagydoma.

Prostatos vėžys – tai iššūkis, tačiau ne mirties nuosprendis. Žinios, ankstyva diagnostika ir šiuolaikiniai gydymo metodai suteikia vilties ir galimybę įveikti ligą. Rūpinkitės savimi, kalbėkitės su gydytojais ir nebijokite ieškoti pagalbos. Jūsų sveikata – jūsų rankose.