Maliarija: Kai egzotiškos atostogos tampa kova už gyvybę

Planuojant atostogas tolimuosiuose kraštuose, mūsų vaizduotėje dažniausiai piešiami idiliški vaizdai: balto smėlio paplūdimiai, turkio spalvos vandenynas, palmės ir nepažįstami, kvapą gniaužiantys aromatai. Lagaminai kraunami su džiaugsmingu jauduliu, o mintyse jau skamba rami atostogų muzika. Tačiau šiame tobulame paveiksle dažnai pamirštamas vienas mažas, beveik nematomas, bet mirtinai pavojingas veikėjas. Tai ne rykliai vandenyne ir ne nuodingos gyvatės džiunglėse. Tai – vos kelis miligramus sveriantis uodas, galintis pernešti vieną seniausių ir klastingiausių žmonijos priešų – maliariją.

Nors gyvename Lietuvoje, kur žiemos šaltos, o vasaros trumpos, maliarija nėra tik tolimų kraštų problema. Kasmet į mūsų šalį sugrįžta keliautojai, parsivežantys šį nepageidaujamą „suvenyrą“. Liūdniausia tai, kad daugeliu atvejų ligos buvo galima išvengti, jei tik būtų laiku įvertinta rizika ir imtasi tinkamų priemonių. Šiame straipsnyje nersime giliau nei standartiniai medicininiai aprašymai. Išsiaiškinsime, kaip veikia šis klastingas parazitas, kodėl maliarija vis dar yra mirtina XXI amžiuje ir, svarbiausia, kaip apsaugoti save ir savo šeimą, kad svajonių kelionė netaptų košmaru.

Kas iš tikrųjų yra maliarija? Ne virusas ir ne bakterija

Daugelis žmonių klaidingai mano, kad maliariją sukelia virusas (kaip gripą ar Dengė karštligę) arba bakterija. Iš tiesų, maliarijos sukėlėjas yra kur kas sudėtingesnis organizmas – pirmuonis, priklausantis Plasmodium genčiai. Tai mikroskopinis parazitas, kuris savo gyvenimo ciklą dalija tarp dviejų šeimininkų: uodo patelės ir žmogaus. Būtent šis sudėtingas biologinis ciklas daro maliariją tokią sunkią ligą gydymui ir vakcinų kūrimui.

Egzistuoja daugiau nei 100 Plasmodium rūšių, tačiau žmogui pavojingos yra tik penkios:

• Plasmodium falciparum: Tai pati pavojingiausia ir agresyviausia rūšis, labiausiai paplitusi Afrikoje (į pietus nuo Sacharos). Būtent ji atsakinga už didžiąją dalį mirtinų atvejų pasaulyje. Ji sugeba taip greitai daugintis kraujyje, kad užkemša smulkiąsias kraujagysles, sukeldama organų nepakankamumą.
• Plasmodium vivax: Plačiai paplitusi Azijoje ir Pietų Amerikoje. Nors ji rečiau mirtina nei P. falciparum, ji turi „slaptąjį ginklą“ – hipnozoitus. Tai miegančios parazito formos, kurios pasislepia kepenyse ir gali sukelti ligos atkrytį po kelių mėnesių ar net metų.
• Plasmodium ovale ir Plasmodium malariae: Rečiau pasitaikančios, paprastai sukeliančios lengvesnes ligos formas, tačiau vis tiek reikalaujančios gydymo.
• Plasmodium knowlesi: Tai beždžionių maliarija, paplitusi Pietryčių Azijoje (ypač Malaizijoje, Borneo saloje), kuri vis dažniau persiduoda žmonėms ir gali būti labai pavojinga dėl greito dauginimosi ciklo (vos 24 valandos).

Kaip įvyksta užsikrėtimas: Lemtingasis įkandimas

Maliariją platina tik Anopheles genties uodų patelės. Kodėl tik patelės? Nes joms kraujas reikalingas kiaušinėlių brandinimui. Patinėliai, būdami taikūs vegetarai, minta gėlių nektaru. Šie uodai turi savo specifinį „darbo grafiką“ – jie aktyviausi temstant ir auštant, t.y., naktį. Tai svarbu žinoti planuojant apsaugos priemones.

Procesas atrodo taip: infekuotas uodas įkanda žmogui ir kartu su seilėmis (kurios veikia kaip nuskausminamieji ir kraujo krešėjimą stabdantys vaistai) įleidžia parazitus į kraują. Šie parazitai, vadinami sporozoitais, per kelias minutes nukeliauja į kepenis. Kepenyse prasideda inkubacinis periodas – tyla prieš audrą. Čia parazitai dauginasi, nesukeldami jokių simptomų. Tai gali trukti nuo 7 dienų iki kelių savaičių (priklausomai nuo rūšies). Galiausiai, subrendę parazitai (merozoitai) sprogdina kepenų ląsteles, išsiveržia į kraują ir pradeda atakuoti raudonuosius kraujo kūnelius (eritrocitus).

Simptomų labirintas: Kaip atpažinti priešą?

Maliarijos klastingumas slypi jos simptomų panašume į paprastą gripą ar peršalimą. Dažnas lietuvis, grįžęs iš kelionės ir pajutęs karščiavimą, numoja ranka: „Ai, turbūt kondicionierius lėktuve perpūtė“. Tai – mirtina klaida.

Klasikinė maliarijos ataka pasireiškia cikliškumu, kurį sudaro trys etapai:

1. Šalčio etapas: Staiga atsiranda stiprus drebulys, žmogus negali sušilti net po keliomis antklodėmis, kalena dantimis. Oda pašiurpsta, tampa blyški.
2. Karščio etapas: Drebulį keičia aukšta temperatūra (dažnai virš 40°C), veidas parausta, oda tampa sausa ir karšta, atsiranda stiprus galvos skausmas, pykinimas, vėmimas, dažnas pulsas. Gali prasidėti kliedesiai.
3. Prakaitavimo etapas: Temperatūra staiga krenta, prasideda gausus prakaitavimas. Žmogus jaučiasi visiškai išsekęs, nori miego.

Tačiau svarbu pabrėžti, kad šis klasikinis cikliškumas pasireiškia ne visada. Ypač ligos pradžioje arba užsikrėtus P. falciparum, simptomai gali būti netipiniai: viduriavimas (todėl kartais painiojama su apsinuodijimu maistu), kosulys, bendras silpnumas, sąnarių skausmai.

Kada skambinti pavojaus varpais?

Auksinė taisyklė: jei buvote tropiniame krašte (Afrikoje, Azijoje, Pietų Amerikoje) ir per artimiausius metus (ypač per pirmąjį mėnesį po grįžimo) jums pakilo temperatūra – tai yra maliarija, kol neįrodyta priešingai. Nereikia laukti kitų simptomų. Būtina nedelsiant kreiptis į infekcinę ligoninę ir pasakyti gydytojui magiškus žodžius: „Aš neseniai grįžau iš tropikų“. Paprastas kraujo tyrimas gali išgelbėti gyvybę, bet jis turi būti atliktas laiku.

Maliarija ir Lietuva: Ar esame saugūs?

Galbūt nustebsite, bet istoriškai maliarija nebuvo svetima ir Lietuvai. Iki pat XX a. vidurio, pokario metais, Lietuvoje buvo registruojami vietinės maliarijos protrūkiai. Džiovinant pelkes ir gerėjant gyvenimo sąlygoms, liga buvo išnaikinta. Tačiau maliarijos pernešėjai – Anopheles uodai – niekur nedingo. Jie vis dar zvimbia mūsų miškuose ir paežerėse.

Teoriškai, jei Lietuvos vasara būtų pakankamai ilga ir karšta, o vietinis uodas įkastų maliarija sergančiam atvykėliui, o vėliau – vietiniam gyventojui, vietinis perdavimas taptų įmanomas. Visgi, kol kas klimato sąlygos tam nėra palankios, nes parazitui subręsti uodo organizme reikia nuolatinės aukštos temperatūros. Todėl šiandien Lietuvoje registruojami tik „įvežtiniai“ atvejai. Kiekvienais metais fiksuojama nuo keleto iki keliolikos atvejų. Dauguma jų – jūreiviai, kariai, savanoriai ir, žinoma, egzotikos ištroškę turistai.

Didysis ginčas: Cheminė profilaktika – nuodas ar išsigelbėjimas?

Tai yra viena karščiausių diskusijų tarp keliautojų internetiniuose forumuose. Vieni teigia, kad vaistai nuo maliarijos „suėda kepenis“ ir geriau rizikuoti, kiti be jų nedrįsta žengti kojos iš lėktuvo. Kur slypi tiesa?

Tiesa ta, kad maliarija yra nepalyginamai pavojingesnė už bet kokį šalutinį vaistų poveikį. Šiuolaikiniai vaistai yra gerokai saugesni nei senosios kartos preparatai. Sprendimas vartoti vaistus turi būti priimamas pasitarus su kelionių medicinos gydytoju, įvertinus konkrečią riziką: kur keliaujate, kokiu metų laiku, kur gyvensite (kondicionuojamame viešbutyje ar palapinėje džiunglėse), kiek laiko būsite.

Populiariausi profilaktikos variantai:

• Atovakvonas su proguanilu: Dažniausiai pasirenkamas dėl patogumo ir mažo šalutinio poveikio. Vartojamas kasdien kelionės metu ir tik 7 dienas po jos. Brangesnis, bet organizmas jį toleruoja geriau.
• Doksiciklinas: Pigus, efektyvus antibiotikas. Tačiau turi trūkumų: jį reikia gerti kasdien ir dar 4 savaites po kelionės. Be to, jis didina odos jautrumą saulei (fototoksiškumas), kas yra didelis minusas deginantis paplūdimyje. Gali sukelti virškinimo sutrikimus.
• Meflokvinas: Vartojamas tik kartą per savaitę, kas yra patogu ilgose kelionėse. Tačiau jis turi blogą reputaciją dėl galimų neuropsichiatrinių šalutinių poveikių (ryškūs sapnai, nerimas, depresija, galvos svaigimas). Jis netinka žmonėms, turintiems psichologinių problemų istoriją ar nardytojams.

Svarbu suprasti: jokie vaistai negarantuoja 100% apsaugos, tačiau jie žymiai sušvelnina ligos eigą ir apsaugo nuo mirties.

Nemedikamentinė gynyba: Kaip tapti nematomu uodams?

Net jei geriate vaistus, pagrindinis tikslas – išvengti įkandimo. Tai vadinama ABCD taisykle (Awareness, Bite prevention, Chemoprophylaxis, Diagnosis). Štai kaip atrodo „Bite prevention“ (įkandimų prevencija) arsenalas:

1. Repelentai – ne bet kokie, o su DEET

Pamirškite eterinius aliejus, citrinžolę ar močiutės nuovirus. Kai kalbame apie maliariją, reikia sunkiosios artilerijos. Ieškokite repelentų, kurių sudėtyje yra veikliosios medžiagos DEET (dietiltoluamido). Tropikuose rekomenduojama 30-50% koncentracija. Alternatyva – Ikaridinas arba citrinakvapių eukaliptų aliejus (tik sertifikuotas, didelės koncentracijos). Purkškite atviras kūno vietas, bet ne po drabužiais.

2. Apranga kaip šarvai

Vakare, kai uodai aktyviausi, dėvėkite šviesius (uodus traukia tamsios spalvos), laisvus drabužius ilgomis rankovėmis ir ilgas kelnes. Kuo mažiau atviros odos – tuo mažiau taikinių. Yra specialių drabužių, impregnuotų permetrinu (medžiaga, atbaidančia ir žudančia vabzdžius). Tai puikus sprendimas žygiams džiunglėse.

3. Tinklelis – nakties sargybinis

Jei nakvojate nehermetiškame kambaryje be kondicionieriaus, tinklelis virš lovos (moskitjera) yra privalomas. Jis turi būti be skylių ir impregnuotas insekticidais. Prieš eidami miegoti, patikrinkite, ar po tinkleliu neįskrido koks nors „diversantas“, ir pakiškite tinklelio kraštus po čiužiniu.

4. Aplinkos kontrolė

Venkite būti lauke temstant ir auštant. Kambariuose naudokite elektrinius garintuvus su insekticidais arba spiralinius degiklius (tik gerai vėdinamose patalpose). Kondicionierius taip pat yra jūsų draugas – uodai nemėgsta šaltų ir vėjuotų patalpų.

Mitai, kurie gali kainuoti gyvybę

Internete ir keliautojų pasakojimuose sklando daugybė mitų, kurie yra ne tik klaidingi, bet ir pavojingi. Paneikime populiariausius:

Mitas: „Džinas su toniku apsaugo nuo maliarijos“.
Realybė: Istoriškai tonikas buvo sukurtas kaip vaistas, nes jame buvo didelis kiekis chinino (natūralaus antimaliarinio preparato). Tačiau šiuolaikiniame tonike chinino kiekis yra mikroskopinis ir skirtas tik skoniui. Kad gautumėte gydomąją dozę, turėtumėte išgerti dešimtis litrų toniko per dieną. Džinas čia visai nepadeda.

Mitas: „Aš valgysiu daug česnako ir vartosiu B grupės vitaminus, uodai manęs nekąs“.
Realybė: Moksliniai tyrimai ne kartą įrodė, kad nei česnakas, nei vitaminas B1 nekeičia žmogaus patrauklumo uodams. Jūs tiesiog smirdėsite česnaku, bet uodams tai netrukdys.

Mitas: „Vietiniai negeria vaistų, tai kam man reikia?“
Realybė: Vietiniai gyventojai endeminiuose rajonuose per daugybę metų ir daugybę persirgimų įgyja dalinį imunitetą (vadinamąjį semi-imunitetą). Jie vis tiek suserga, bet dažniau serga lengvesne forma. Jūs, kaip keliautojas iš šiaurės, neturite jokio imuniteto. Jūsų organizmui susidūrimas su parazitu yra šokas, kuris be pagalbos gali baigtis mirtimi.

Naujienos iš mokslo fronto: Ar jau turime vakciną?

Ilgą laiką efektyvi vakcina nuo maliarijos buvo tarsi Šventasis Gralis – visi ieškojo, bet niekas nerado. Problema ta, kad parazitas yra daug sudėtingesnis taikinys imuninei sistemai nei virusas. Tačiau pastaraisiais metais įvyko lūžis.

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) jau rekomendavo dvi vakcinas – RTS,S/AS01 ir naujesnę, pigesnę bei efektyvesnę R21/Matrix-M. Tai didžiulis mokslo laimėjimas, teikiantis vilties Afrikos vaikams, kurie sudaro didžiąją dalį maliarijos aukų.

Tačiau keliautojams džiaugtis dar anksti. Kol kas šios vakcinos skirtos tik masinei vaikų imunizacijai didelės rizikos zonose. Jų efektyvumas nėra šimtaprocentinis, ir jos nėra prieinamos komercinėse kelionių klinikose turistams. Todėl senieji metodai – vaistai ir repelentai – išlieka pagrindine mūsų apsauga artimiausioje ateityje.

Ką daryti grįžus? Paskutinis žingsnis

Jūsų kelionė nesibaigia nusileidus lėktuvui Vilniuje ar Kaune. Saugumo periodas trunka dar bent metus. Jei vartojote profilaktinius vaistus, būtinai pabaikite kursą taip, kaip nurodė gydytojas (net jei jaučiatės puikiai). Nenutraukite vaistų vartojimo anksčiau laiko, nes kepenyse gali būti likusių parazitų, kurie tik ir laukia, kol kraujyje sumažės vaistų koncentracija.

Būkite budrūs savo kūno signalams. Maliarija gali pasireikšti ne tik karščiavimu, bet ir gelta (pageltusios akys ar oda), tamsiu šlapimu ar tiesiog nepaaiškinamu nuovargiu. Ankstyva diagnozė yra raktas į sėkmingą ir greitą pasveikimą be ilgalaikių pasekmių.

Baigiamosios mintys: Pagarba, bet ne baimė

Maliarija nėra priežastis atsisakyti gyvenimo nuotykio ar svajonių kelionės į Afriką ar Aziją. Pasaulis yra nuostabus ir vertas pamatyti. Tačiau į tropikus reikia vykti ne tik su fotoaparatu, bet ir su žiniomis bei atsakomybe. Maliarija yra liga, kuri baudžia už aplaidumą, bet gerbia pasiruošusius.

Tad kraudamiesi lagaminus, įsidėkite ne tik maudymosi kostiumėlį, bet ir repelentą su DEET. Prieš kelionę užsukite pas gydytoją. Ir atminkite – joks egzotiškas vaizdas nėra vertas jūsų sveikatos, jei juo negalėsite džiaugtis grįžę namo. Būkite saugūs, būkite protingi ir leiskite maliarijai likti tik vadovėliuose, o ne jūsų medicininėje kortelėje.