Kodavimas nuo alkoholio: stebuklingas išsigelbėjimas ar pavojinga iliuzija? Išsami analizė

Priklausomybė nuo alkoholio – viena opiausių ir sudėtingiausių problemų ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Ji griauna ne tik paties geriančiojo sveikatą ir gyvenimą, bet ir paliečia jo artimiausią aplinką – šeimą, draugus, kolegas. Ieškodami greito ir veiksmingo sprendimo, daugelis susiduria su terminu „kodavimas nuo alkoholio“. Šis metodas, apipintas mitais ir legendomis, vieniems atrodo kaip stebuklinga lazdelė, galinti akimirksniu išvaduoti iš priklausomybės gniaužtų, kitiems – kaip šarlatanizmas, paremtas baime ir įtaiga. Tad kas iš tiesų yra kodavimas, kaip jis veikia ir ar gali tapti ilgalaikio blaivumo garantu? Panagrinėkime išsamiau.

Kas yra „kodavimas nuo alkoholio“? Trumpa istorinė apžvalga

Pats terminas „kodavimas“ yra unikalus postsovietinės erdvės reiškinys. Vakarų medicinos praktikoje tokio termino nerasite. Jo šaknys siekia Sovietų Sąjungos laikus, kai priklausomybių gydymas buvo menkai išvystytas, o psichoterapijos paslaugos praktiškai neegzistavo. Visuomenėje, kurioje psichologinės pagalbos ieškojimas buvo stigmatizuojamas, reikėjo greito, autoritetingo ir kone „chirurginio“ sprendimo. Būtent tokia panacėja ir tapo kodavimas.

Pradininku laikomas ukrainiečių gydytojas-psichoterapeutas Aleksandras Dovženka. Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje jis sukūrė ir išpopuliarino metodą, paremtą stresine-emocine psichoterapija. Seanso metu, pasitelkiant hipnozę ir galingą įtaigą, pacientui būdavo suformuojama tvirta psichologinė nuostata – baimė ir pasibjaurėjimas alkoholiu. Gydytojo žodžiai, sustiprinti tam tikrais fiziniais dirgikliais, tapdavo „kodu“, kuris, kaip tikėta, blokuodavo potraukį svaigalams tam tikram laikotarpiui. Šis metodas sulaukė milžiniško populiarumo dėl savo greitumo, paprastumo ir tariamo efektyvumo. Žinia apie stebuklingą gydytoją sklido iš lūpų į lūpas, o pats metodas tapo savotišku folkloru.

Bėgant laikui, kodavimo sąvoka išsiplėtė ir šiandien apima ne tik psichoterapinius, bet ir medikamentinius bei net aparatinius metodus. Tačiau esmė išliko ta pati – sukurti barjerą, fizinį ar psichologinį, kuris neleistų žmogui vartoti alkoholio.

Pagrindiniai kodavimo metodai: kaip tai veikia?

Šiandien Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse siūloma daugybė kodavimo būdų. Nors pavadinimai gali skirtis, iš esmės juos galima suskirstyti į tris pagrindines grupes.

1. Psichoterapiniai metodai (psichologinis kodavimas)

Tai – klasikinis kodavimo supratimas, artimiausias originaliam A. Dovženkos metodui. Šių metodų pagrindas yra poveikis paciento pasąmonei.

• Dovženkos metodas: Gydytojas, pasitelkęs autoritetą ir specialias technikas, sukuria stresinę situaciją, kurios metu pacientui įteigiama, kad net menkiausias alkoholio kiekis sukels itin sunkias, net gyvybei pavojingas pasekmes (insultą, infarktą, aklumą, paralyžių). Pacientui duodama aiški nuostata – „išgersi – mirsi“. Šis metodas veikia per baimės mechanizmą.
• Hipnozė (hipnosugestyvinė terapija): Pacientas yra panardinamas į hipnotinę būseną, kurios metu jis tampa itin imlus įtaigai. Specialistas įteigia pasibjaurėjimą alkoholio skoniu, kvapu ir pačia gėrimo būsena. Gali būti formuojamos ir teigiamos nuostatos – džiaugsmas blaiviu gyvenimu, pasitikėjimas savimi.
• Neuro-lingvistinis programavimas (NLP): Tai modernesnis psichoterapijos metodas, kurio metu specialistas, naudodamas specialias kalbines konstrukcijas ir technikas, padeda pacientui pakeisti savo mąstymo modelius ir elgesį, susijusį su alkoholiu. Užuot gąsdinus, siekiama „perprogramuoti“ smegenis, kad alkoholis nebesiasocijuotų su malonumu.

Svarbu pabrėžti: psichoterapinių metodų sėkmė labai priklauso nuo paciento imlumo įtaigai, jo motyvacijos ir pasitikėjimo specialistu. Žmonėms, kurie yra kritiški, skeptiški ir neturi vidinio noro keistis, šie metodai greičiausiai bus neveiksmingi.

2. Medikamentiniai metodai (cheminis kodavimas)

Šiuo atveju barjeras alkoholiui yra ne psichologinis, o cheminis. Naudojami specialūs vaistai, kurie organizme sukelia alkoholio netoleravimą.

• Disulfiramas: Tai bene žinomiausia ir seniausiai naudojama veiklioji medžiaga (prekiniai pavadinimai – Antabus, Esperal, Teturam ir kt.). Disulfiramas blokuoja fermentą acetaldehiddehidrogenazę, kuris yra atsakingas už tarpinio alkoholio skilimo produkto – acetaldehido – skaidymą. Acetaldehidas yra itin toksiškas. Jei žmogus, vartojantis disulfiramą, išgeria alkoholio, jo organizme greitai susikaupia didelis acetaldehido kiekis. Tai sukelia audringą, itin nemalonią reakciją: veido ir kūno paraudimą, karščio pylimą, galvos skausmą, pykinimą, vėmimą, širdies plakimą, kraujospūdžio kritimą, mirties baimę. Ši reakcija yra tokia stipri, kad veiksmingai atgraso nuo bet kokio noro gerti. Disulfiramas gali būti vartojamas tabletėmis, leidžiamas injekcijomis („torpeda“) arba implantuojamas po oda kapsulėmis, kurios vaistą išskiria palaipsniui kelis mėnesius ar net metus.
• Naltreksonas: Šis vaistas veikia visiškai kitu principu. Jis blokuoja smegenų opioidinius receptorius, kurie yra atsakingi už malonumo pojūtį (euforiją), patiriamą vartojant alkoholį. Žmogus, vartojantis naltreksoną, išgėręs alkoholio tiesiog nejaučia jokio „kaifo“. Gėrimas praranda prasmę, todėl palaipsniui mažėja potraukis. Tai nėra klasikinis „kodavimas“ per baimę, o labiau potraukį mažinanti terapija.

Cheminis kodavimas yra paremtas realiu farmakologiniu poveikiu, todėl jo efektyvumas mažiau priklauso nuo paciento įtaigumo. Tačiau jis reikalauja griežto paciento ir gydytojo bendradarbiavimo bei sąmoningumo.

3. Aparatiniai metodai

Tai rečiausiai taikoma ir moksliškai mažiausiai pagrįsta kodavimo rūšis. Jai priskiriamas poveikis smegenų centrams lazeriu, elektros impulsais ar kitais fizioterapiniais metodais. Teigiama, kad šios procedūros gali „ištrinti“ potraukį alkoholiui biocheminiame lygmenyje. Vis dėlto, trūksta patikimų klinikinių tyrimų, patvirtinančių šių metodų veiksmingumą, todėl daugelis specialistų juos vertina itin skeptiškai.

Veiksmingumo ir rizikos svarstyklės

Kodėl kodavimas, nepaisant kritikos, išlieka toks populiarus? Atsakymas paprastas – kartais jis tikrai suveikia. Tačiau svarbu suprasti, kas lemia sėkmę.

Kodavimo sėkmės faktoriai:

• Stipri vidinė motyvacija. Jei žmogus pats tvirtai apsisprendė mesti gerti ir ieško tik papildomo „spyrio“ ar „inkaro“, kodavimas gali tapti puikia pagalbine priemone.
• Placebo efektas. Tikėjimas, kad procedūra padės, yra galingas veiksnys. Pats ritualas – vizitas pas autoritetingą gydytoją, paslaptinga procedūra, įspėjimai – sukuria stiprų psichologinį poveikį.
• Baimės faktorius. Ypač cheminio ir Dovženkos metodo atveju, baimė patirti skausmingą reakciją ar net mirti yra galingas stabdys.
• Laikinas atokvėpis. Kodavimas suteikia „blaivybės periodą“, per kurį žmogus ir jo šeima gali atsikvėpti, permąstyti gyvenimą ir pradėti ieškoti gilesnių problemos sprendimo būdų.

Tačiau šalia galimos naudos egzistuoja ir didelė rizika bei trūkumai.

Kodavimo pavojai ir minusai:

• Poveikis pagrįstas baime. Gydymas, kurio pagrindas yra baimė, nėra tvarus. Jis nesprendžia giluminių priklausomybės priežasčių – nerimo, depresijos, socialinių problemų, nemokėjimo tvarkytis su stresu. Baimė gali slėgti žmogų, didinti jo vidinę įtampą.
• „Uždelsto veikimo bomba“. Pasibaigus kodo galiojimo laikui, daugelis pacientų vėl pradeda gerti, dažnai net intensyviau nei anksčiau. Tai vadinama „atkritimo“ fenomenu. Per kodavimo laikotarpį žmogus neišmoksta gyventi blaiviai, tvarkytis su potraukiu ir spręsti problemas be alkoholio.
• Pavojus gyvybei. Jei žmogus, kuriam implantuotas ar suleistas disulfiramas, vis dėlto surizikuoja ir išgeria didesnį kiekį alkoholio, disulfiramo-etanolio reakcija gali būti itin sunki ir baigtis net mirtimi (kolapsas, širdies ritmo sutrikimai, kvėpavimo sustojimas).
• Psichologinės problemos. Nesėkmė, t.y. „kodo sulaužymas“, gali sukelti didžiulį kaltės, gėdos ir beviltiškumo jausmą, kuris tik pagilina priklausomybę. Žmogus gali pradėti galvoti: „Man niekas nepadeda, esu beviltiškas“.
• Atsakomybės perkėlimas. Kodavimas sukuria iliuziją, kad atsakomybė už blaivybę priklauso ne pačiam žmogui, o „kodui“ ar gydytojui. Tai trukdo ugdyti asmeninę atsakomybę ir valią.

Kodavimas – ne panacėja, o tik vienas iš pagalbos įrankių

Šiuolaikinė, mokslu pagrįsta narkologija priklausomybę nuo alkoholio laiko lėtine, kompleksine biopsichosocialine liga. Tai reiškia, kad ją lemia biologiniai (genetika, smegenų chemija), psichologiniai (asmenybės ypatumai, traumos, psichikos sutrikimai) ir socialiniai (aplinka, stresas, kultūrinės normos) veiksniai. Akivaizdu, kad tokios sudėtingos ligos neįmanoma išgydyti viena injekcija ar vienu hipnozės seansu.

Specialistai pabrėžia, kad tvarus blaivumas pasiekiamas tik taikant kompleksinį gydymą. Kodavimas, jei ir taikomas, turėtų būti tik pradinė grandis ilgoje sveikimo grandinėje. Jis gali suteikti taip reikalingą pradinį blaivybės periodą, tačiau po jo privalo sekti kiti etapai:

1. Psichoterapija. Tai svarbiausia gydymo dalis. Individualios ar grupinės terapijos metu žmogus mokosi atpažinti savo priklausomybės priežastis, tvarkytis su emocijomis ir stresu, keisti destruktyvius mąstymo ir elgesio modelius, spręsti tarpasmenines problemas.
2. Socialinė reabilitacija. Ilgalaikės reabilitacijos programos padeda žmogui iš naujo integruotis į visuomenę, susirasti darbą, atkurti socialinius įgūdžius ir ryšius.
3. Pagalbos grupės. Anoniminių alkoholikų (AA) draugijos ir kitos savipagalbos grupės suteikia neįkainojamą palaikymą. Bendravimas su panašaus likimo žmonėmis padeda jaustis suprastam, dalintis patirtimi ir semtis stiprybės.
4. Artimųjų įtraukimas. Priklausomybė yra visos šeimos liga. Artimųjų konsultavimas ir terapija padeda jiems suprasti ligos mechanizmus, išmokti tinkamai elgtis su sveikstančiuoju ir patiems gyti nuo ko-priklausomybės.

Išvados: ar verta rinktis kodavimą?

Atsakymas į šį klausimą nėra vienareikšmis. Nereikėtų visiškai demonizuoti kodavimo – kai kuriems žmonėms, ypač tiems, kurie yra ant visiško žlugimo ribos, tai gali tapti gelbėjimosi ratu, suteikiančiu laiko sustoti ir pradėti kabintis į gyvenimą. Tai gali būti tas „dugnas“, nuo kurio atsispyrus pradedamas kelias į blaivybę.

Tačiau labai svarbu atsikratyti iliuzijų, kad kodavimas yra stebuklingas išgijimas. Tai – tik ramentas, kuris tam tikrą laiką padeda eiti, bet neišgydo pačios traumos. Žmogus, kuris renkasi kodavimą, turi aiškiai suvokti, kad tai – tik pirmoji, pati lengviausia kelio atkarpa. Tikrasis darbas su savimi prasideda tada, kai atslūgsta procedūros baimė ir euforija. Blaivybė – tai ne būsena, o nuolatinis procesas, reikalaujantis sąmoningų pastangų, kantrybės ir noro keistis.

Prieš priimant sprendimą, būtina pasikonsultuoti su gydytoju psichiatru ar priklausomybių ligų specialistu, atvirai įvertinti visas rizikas ir galimybes. Ir svarbiausia – suprasti, kad joks „kodas“ nepakeis asmeninio apsisprendimo ir atsakomybės už savo gyvenimą.