Herpesas: Ne tik lūpų pūslelinė. Išsami pažintis su virusu, kurį turi daugelis

Tikriausiai daugeliui pažįstamas tas nemalonus jausmas: pabundate ryte ir pajuntate keistą dilgsėjimą lūpų kamputyje. Po dienos ar dviejų toje vietoje atsiranda skausmingos, skysčio pripildytos pūslelės. Taip, tai – lūpų pūslelinė, arba, moksliškai tariant, paprastasis herpesas. Tačiau šis virusas yra kur kas sudėtingesnis ir įvairiapusiškesnis, nei daugelis mano. Tai nėra tik kosmetinis nepatogumas. Herpeso virusas, apsigyvenęs mūsų organizme visam gyvenimui, kelia daugybę klausimų, apauga mitais ir neretai sukelia didelį psichologinį diskomfortą. Šiame straipsnyje mes giliai pasinersime į herpeso pasaulį: išsiaiškinsime, kas tai per virusas, kokie jo tipai, kaip jis plinta, kokie simptomai jį lydi ir, svarbiausia, kaip su juo gyventi visavertį gyvenimą.

Kas yra Herpes virusas? Daugiau nei matome plika akimi

Pirmiausia, svarbu suprasti, kad „herpesas“ yra ne vieno viruso, o visos virusų šeimos (Herpesviridae) pavadinimas. Šiai šeimai priklauso ir vėjaraupius bei juostinę pūslelinę sukeliantis Varicella-zoster virusas, ir mononukleozę sukeliantis Epšteino-Baro virusas. Tačiau kasdienėje kalboje, sakydami „herpesas“, dažniausiai turime omenyje paprastojo herpeso virusą (Herpes Simplex Virus, HSV).

Didžiausias šio viruso ypatumas – jo gebėjimas „užmigti“ ir vėl „pabusti“. Kartą patekęs į organizmą, HSV niekur nedingsta. Jis nukeliauja nervinėmis skaidulomis iki nervinių mazgų (ganglijų) ir ten pereina į latentinę, neaktyvią būseną. Ten jis gali ramiai tūnoti mėnesius, metus ar net dešimtmečius. Tačiau nusilpus imunitetui ar veikiant kitiems provokuojantiems veiksniams, virusas gali reaktyvuotis, vėl keliauti nervinėmis skaidulomis atgal į odą ar gleivinę ir sukelti simptominį protrūkį – pūsleles.

Egzistuoja du pagrindiniai ir labiausiai paplitę paprastojo herpeso viruso tipai, kurie, nors ir labai panašūs, tradiciškai siejami su skirtingomis kūno vietomis.

Du viruso veidai: HSV-1 ir HSV-2

Ilgą laiką buvo manoma, kad šių dviejų tipų pasiskirstymas yra labai aiškus, tačiau šiandien, keičiantis socialiniams ir seksualiniams įpročiams, ribos tarp jų nyksta.

Pirmasis tipas (HSV-1)

Tai tipas, su kuriuo susiduria didžioji dalis pasaulio gyventojų. Tradiciškai jis siejamas su oraliniu herpesu, t. y. lūpų pūsleline (liaudiškai vadinama „karščiavimu“). Šiuo virusu dažniausiai užsikrečiama dar vaikystėje per neseksualinį kontaktą: bučinius su artimaisiais, naudojantis tais pačiais stalo įrankiais, rankšluosčiais ar lūpų balzamu. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, iki 50 metų amžiaus šį virusą nešioja apie 67% pasaulio populiacijos. Svarbu žinoti, kad HSV-1 per oralinį seksą gali būti perduotas į lytinių organų sritį ir sukelti genitalijų herpesą. Tiesą sakant, išsivysčiusiose šalyse HSV-1 tampa vis dažnesne pirminio genitalijų herpeso protrūkio priežastimi.

Antrasis tipas (HSV-2)

Šis tipas yra pagrindinis genitalijų herpeso sukėlėjas. Juo užsikrečiama beveik išimtinai lytinių santykių (vaginalinių, analinių, oralinių) metu. HSV-2 yra viena labiausiai paplitusių lytiniu keliu plintančių infekcijų pasaulyje. Nors šis tipas rečiau, bet taip pat gali sukelti pažeidimus burnos srityje. Užsikrėtimas HSV-2 yra labiau stigmatizuojamas dėl jo sąsajų su lytiniu gyvenimu, tačiau svarbu suprasti, kad tai tėra medicininė būklė, o ne moralinis nuosprendis.

Esminis dalykas, kurį reikia įsiminti: tiek HSV-1, tiek HSV-2 gali pažeisti ir burnos, ir lytinių organų sritis. Tiksliam viruso tipui nustatyti reikalingi laboratoriniai tyrimai, o tai gali būti svarbu planuojant gydymą ir aptariant rizikas su partneriu.

Nuo dilgsėjimo iki šašo: kaip atrodo herpeso protrūkis?

Nors protrūkio intensyvumas ir trukmė gali skirtis priklausomai nuo žmogaus imuninės sistemos ir to, ar tai pirmasis, ar pasikartojantis epizodas, eiga dažniausiai būna panaši ir susideda iš kelių etapų:

• Prodromo (priešsimptominis) etapas. Dar prieš atsirandant matomiems požymiams, būsimos pūslelių atsiradimo vietoje (lūpų, nosies, smakro, lytinių organų srityje) jaučiamas specifinis pojūtis: dilgsėjimas, niežulys, tempimas, deginimas ar net skausmas. Šis etapas gali trukti nuo kelių valandų iki poros dienų. Tai pats tinkamiausias laikas pradėti gydymą antivirusiniais vaistais, siekiant sušvelninti protrūkį ar net užkirsti jam kelią.
• Pūslelių susidarymo etapas. Pažeistoje vietoje atsiranda viena ar kelios mažos, skaidraus skysčio pripildytos pūslelės, dažnai susitelkusios į grupelę. Oda aplink jas parausta ir patinsta. Šios pūslelės yra skausmingos.
• Opelių etapas. Maždaug po 2-4 dienų pūslelės trūksta, palikdamos negilias, šlapiuojančias ir labai skausmingas žaizdeles – opas. Būtent šiame etape virusas yra aktyviausias ir žmogus yra labiausiai užkrečiamas.
• Gijimo etapas. Opų paviršius pradeda džiūti, formuojasi gelsvas arba rusvas šašas. Svarbu šašo nekrapštyti, kad nepažeistumėte gyjančios odos ir neužkrėstumėte antrine bakterine infekcija. Po šašu formuojasi naujas odos sluoksnis.
• Užgijimas. Šašui nukritus, oda lieka šiek tiek rausva, bet palaipsniui visiškai atsistato, dažniausiai nepalikdama jokių randų. Visas procesas nuo pirmųjų simptomų iki visiško sugijimo paprastai trunka nuo 7 iki 14 dienų.

Reikia paminėti, kad pats pirmasis užsikrėtimo epizodas (pirminis protrūkis) dažniausiai būna pats sunkiausias. Jo metu, be odos pažeidimų, gali pasireikšti ir bendri į gripą panašūs simptomai: karščiavimas, galvos ir raumenų skausmai, bendras silpnumas, padidėję limfmazgiai.

Nematomas pavojus: viruso plitimas be simptomų

Viena klastingiausių herpeso viruso savybių yra jo gebėjimas plisti net tada, kai nėra jokių matomų simptomų. Šis reiškinys vadinamas asimptominiu viruso išskyrimu. Tai reiškia, kad virusas gali būti aktyvus odos ar gleivinės paviršiuje ir perduodamas kitam asmeniui per artimą kontaktą, nors pats nešiotojas nejaučia jokių simptomų ir neturi pūslelių ar opų. Būtent dėl šios priežasties virusas yra toks plačiai paplitęs – daugelis žmonių, nežinodami, kad yra užkrėsti arba kad virusas tuo metu aktyvus, perduoda jį kitiems. Asimptominis išskyrimas dažnesnis pirmaisiais metais po užsikrėtimo ir yra būdingesnis HSV-2 nei HSV-1, tačiau galimas abiem atvejais. Tai pabrėžia apsaugos priemonių, tokių kaip prezervatyvai, naudojimo svarbą, net jei partneris neturi aktyvaus protrūkio.

Provokatoriai: kas „pažadina“ miegantį virusą?

Kodėl vieniems žmonėms herpeso protrūkiai kartojasi kas mėnesį, o kitiems – kartą per dešimt metų ar išvis niekada? Tai labai priklauso nuo individualios imuninės sistemos būklės ir provokuojančių veiksnių. Dažniausi „žadintojai“ yra:

• Stresas: tiek emocinis (egzaminai, konfliktai), tiek fizinis (persitempimas, trauma).
• Imuniteto nusilpimas: persirgus kitomis ligomis (peršalimas, gripas), esant lėtinėms ligoms.
• nuovargis ir miego trūkumas.
• Intensyvus saulės poveikis (UV spinduliai): todėl lūpų pūslelinė dažnai „išlenda“ po atostogų saulėtuose kraštuose.
• Hormoniniai svyravimai: ypač moterims menstruacijų ciklo metu.
• Odos pažeidimai: trauma, trintis ar sudirginimas toje vietoje, kur anksčiau buvo protrūkis.
• Alkoholis, rūkymas.

Atpažinus savo individualius trigerius, galima imtis prevencinių priemonių ir sumažinti protrūkių dažnumą. Diagnozė ir gydymas: kaip valdyti situaciją? Dažniausiai gydytojas gali diagnozuoti herpesą tiesiog apžiūrėjęs bėrimus. Tačiau esant abejonėms, ypač nustatant genitalijų herpesą, gali būti atliekami laboratoriniai tyrimai: pūslelių skysčio tepinėlis virusui nustatyti (PGR metodas) arba kraujo tyrimas antikūnams aptikti. Kraujo tyrimas gali parodyti, ar žmogus yra užsikrėtęs ir kuriuo viruso tipu (HSV-1 ar HSV-2), net jei niekada neturėjo simptomų. Svarbiausia žinia apie gydymą yra ta, kad herpeso viruso išnaikinti iš organizmo neįmanoma. Visi gydymo metodai yra skirti simptomams malšinti, protrūkio trukmei sutrumpinti, komplikacijų rizikai sumažinti ir perdavimo galimybei apriboti. Pagrindinis gydymo ginklas – geriamieji priešvirusiniai vaistai (acikloviras, valacikloviras, famcikloviras). Jie stabdo viruso dauginimąsi. Gydytojas gali paskirti vieną iš dviejų gydymo strategijų: Epizodinis gydymas: vaistai geriami tik pasireiškus protrūkiui, geriausia – vos pajutus pirmuosius simptomus (dilgsėjimą). Tai padeda sutrumpinti protrūkio trukmę ir sušvelninti simptomus. Supresinis (slopinamasis) gydymas: vaistai geriami kasdien, mažesnėmis dozėmis. Šis metodas skiriamas žmonėms, kuriems protrūkiai yra labai dažni (pvz., daugiau nei 6 kartus per metus) ir sunkūs. Kasdienis vaistų vartojimas gali sumažinti protrūkių dažnumą 70-80% ir ženkliai sumažina viruso perdavimo partneriui riziką. Taip pat egzistuoja vietiškai veikiantys antivirusiniai kremai, tačiau jų efektyvumas yra gerokai mažesnis nei geriamųjų vaistų. Jie gali šiek tiek palengvinti simptomus, bet protrūkio eigos beveik nepaveikia. Protrūkio metu svarbu palaikyti pažeistos vietos švarą, vengti liesti pūsleles, o palietus – kruopščiai nusiplauti rankas, kad virusas nebūtų perneštas į kitas kūno vietas (ypač akis). Griauname mitus: tiesa apie herpesą Herpeso virusas yra apipintas daugybe mitų, kurie sukelia gėdą ir baimę. Atėjo laikas juos sugriauti. Mitas: Herpesas yra „nešvarių“ ar paleistuvaujančių žmonių liga. Faktas: Tai absoliuti netiesa. HSV yra vienas labiausiai paplitusių virusų pasaulyje. Lūpų pūslelinę (HSV-1) galima gauti dar vaikystėje nuo myluojančios mamos, o genitalijų herpesu (HSV-2 ar HSV-1) galima užsikrėsti nuo pirmojo ir vienintelio lytinio partnerio. Tai neturi nieko bendra su higiena ar partnerių skaičiumi. Mitas: Prezervatyvai 100% apsaugo nuo genitalijų herpeso. Faktas: Prezervatyvai ženkliai sumažina perdavimo riziką, tačiau neapsaugo visiškai. Viruso gali būti tose odos vietose, kurių prezervatyvas nepadengia (pvz., kapšelio, gaktos srityje). Todėl net ir naudojant prezervatyvą, svarbu vengti lytinių santykių aktyvaus protrūkio metu. Mitas: Jei neturiu pūslelių, negaliu užkrėsti partnerio. Faktas: Kaip jau minėjome, asimptominis viruso išskyrimas yra realus ir dažnas reiškinys. Būtent todėl atviras pokalbis su partneriu ir saugios praktikos yra tokios svarbios. Mitas: Herpeso diagnozė reiškia lytinio gyvenimo pabaigą. Faktas: Anaiptol. Tai reiškia, kad reikia būti atsakingesniems. Atviras bendravimas su partneriu, antivirusinių vaistų (ypač supresinės terapijos) vartojimas ir lytinių santykių vengimas protrūkių metu gali labai stipriai sumažinti perdavimo riziką ir leisti gyventi pilnavertį lytinį gyvenimą. Gyvenimas su diagnoze: priimti ir judėti pirmyn Sužinojus herpeso diagnozę, ypač genitalijų, natūralu jausti pyktį, liūdesį, baimę ar gėdą. Svarbiausia – neleisti šiems jausmams jūsų užvaldyti. Milijonai žmonių visame pasaulyje gyvena su šiuo virusu. Tai valdoma lėtinė būklė, o ne gyvenimą keičiantis nuosprendis. Informacijos ieškojimas patikimuose šaltiniuose, atviras pokalbis su gydytoju ir partneriu, stiprus imunitetas ir sveikas gyvenimo būdas yra raktas į sėkmingą viruso valdymą. Atminkite, jūs esate daug daugiau nei jūsų diagnozė. Tai tik maža jūsų sveikatos istorijos dalis, kuri neturėtų apibrėžti jūsų laimės ir gyvenimo kokybės.