Valerijonas (Valeriana officinalis), dar vadinamas valeradix, vaistiniu valerijonu, katinėlių šaknimi ar tiesiog baldrijonu, yra daugiametis žolinis augalas, nuo seno vertinamas dėl savo raminamųjų ir migdomųjų savybių. Šis augalas, kilęs iš Europos ir Azijos, dabar auginamas visame pasaulyje ir yra vienas populiariausių natūralių vaistų nuo nemigos, nerimo ir kitų nervų sistemos sutrikimų.
Valerijono išvaizda ir paplitimas
Valerijonas užauga iki 1-1,5 metro aukščio. Jo stiebas status, briaunotas, tuščiaviduris. Lapai plunksniški, sudaryti iš lancetiškų, dantytų lapelių. Žiedai smulkūs, balti arba rausvi, susitelkę į skėtiškus žiedynus. Valerijonas žydi birželio-rugpjūčio mėnesiais. Augalo šakniastiebis trumpas, storas, su daugybe smulkių šaknelių, skleidžiančių specifinį, stiprų kvapą, kuris ypač vilioja kates. Dėl šios priežasties valerijonas kartais vadinamas kačių žole, nors tikroji kačių žolė yra kita augalų rūšis (Nepeta cataria).
Valerijonas natūraliai auga drėgnose pievose, miškų pakraščiuose, upių ir ežerų pakrantėse. Jis mėgsta derlingą, drėgną dirvožemį. Augalas yra atsparus šalčiui ir gali augti įvairiose klimato zonose.
Valerijono istorija ir tradicinis naudojimas
Valerijono raminamosios savybės buvo žinomos jau antikos laikais. Graikų gydytojas Hipokratas aprašė valerijono naudojimą nemigai gydyti. Romėnų gydytojas Galenas rekomendavo valerijoną kaip priemonę nuo nervų sistemos sutrikimų. Viduramžiais valerijonas buvo plačiai naudojamas Europos vienuolynuose, kur vienuoliai jį augino ir naudojo įvairiems negalavimams gydyti, įskaitant epilepsiją, isteriją ir net marą (nors pastarasis panaudojimas buvo neveiksmingas).
Tradicinėje liaudies medicinoje valerijonas buvo naudojamas ne tik kaip raminamasis ir migdomasis vaistas, bet ir nuo galvos skausmo, menstruacijų spazmų, virškinimo sutrikimų, širdies permušimų ir netgi kaip afrodiziakas. Kai kuriose kultūrose valerijono šaknys buvo naudojamos kaip prieskonis maistui ar gėrimams.
Veikliosios medžiagos ir jų poveikis
Valerijono šaknyse ir šakniastiebiuose yra įvairių biologiškai aktyvių junginių, kurie lemia augalo poveikį. Svarbiausios veikliosios medžiagos yra:
- Valereno rūgštis ir jos dariniai: Šie junginiai yra laikomi pagrindiniais valerijono raminamojo poveikio sukėlėjais. Manoma, kad jie veikia gama-aminosviesto rūgšties (GASR) receptorius smegenyse. GASR yra pagrindinis slopinantis neuromediatorius centrinėje nervų sistemoje, todėl jo aktyvumo padidėjimas sukelia raminamąjį, migdomąjį ir nerimą mažinantį poveikį.
- Valepotriatai (iridoidai): Šios medžiagos taip pat prisideda prie valerijono raminamojo poveikio, tačiau jos yra mažiau stabilios ir gali skilti laikymo ar perdirbimo metu.
- Eterinis aliejus: Valerijono eterinis aliejus sudarytas iš įvairių terpenų ir kitų junginių, kurie prisideda prie bendro augalo poveikio ir suteikia jam specifinį kvapą. Eterinio aliejaus sudėtis gali skirtis priklausomai nuo augalo augimo sąlygų ir veislės.
- Flavonoidai: Šie antioksidantai gali turėti papildomą teigiamą poveikį nervų sistemai ir bendrai sveikatai.
- Alkaloidai: Valerijone randami nedideli alkaloidų kiekiai, tačiau jų vaidmuo augalo poveikyje nėra visiškai ištirtas.
Valerijono veikliosios medžiagos veikia sinergiškai, stiprindamos viena kitos poveikį. Tai reiškia, kad bendras augalo poveikis yra didesnis nei atskirų jo komponentų poveikis.
Valerijono naudojimas šiuolaikinėje medicinoje ir mityboje
Šiandien valerijonas yra vienas populiariausių augalinių preparatų, naudojamų nemigai, nerimui, stresui ir kitiems nervų sistemos sutrikimams palengvinti. Jis yra prieinamas įvairiomis formomis:
- Valerijono šaknų arbata: Tai tradicinis ir paprastas būdas vartoti valerijoną. Arbata ruošiama užpilant džiovintas valerijono šaknis karštu vandeniu ir leidžiant joms pritraukti.
- Valerijono tinktūra: Tai koncentruotas skystas ekstraktas, gaunamas mirkant valerijono šaknis alkoholyje. Tinktūra paprastai vartojama lašais, praskiedžiant vandeniu.
- Valerijono kapsulės ir tabletės: Tai patogus būdas vartoti standartizuotą valerijono dozę. Kapsulėse ir tabletėse gali būti valerijono šaknų miltelių arba ekstrakto.
- Valerijono eterinis aliejus: Jis gali būti naudojamas aromaterapijai, vonioms ar masažui. Svarbu atsiminti, kad eterinis aliejus yra labai koncentruotas ir neturėtų būti vartojamas viduje be specialisto priežiūros.
Valerijono preparatai dažnai derinami su kitais raminamaisiais augalais, tokiais kaip apyniai, melisos, pasifloros ar jonažolės, siekiant sustiprinti poveikį. Tačiau reikia būti atsargiems derinant valerijoną su kitais raminamaisiais vaistais ar alkoholiu, nes tai gali sukelti per didelį slopinimą.
Galimas šalutinis poveikis ir kontraindikacijos
Valerijonas paprastai yra gerai toleruojamas, tačiau kai kuriems žmonėms jis gali sukelti šalutinį poveikį, pvz.:
- Mieguistumas ir sumažėjęs budrumas: Tai dažniausias šalutinis poveikis, todėl valerijono nerekomenduojama vartoti prieš vairuojant ar dirbant su mechanizmais, reikalaujančiais didelio dėmesio koncentracijos.
- Galvos skausmas, svaigimas: Šie simptomai pasireiškia rečiau, bet gali atsirasti jautresniems žmonėms.
- Virškinimo sutrikimai: Kai kuriems žmonėms valerijonas gali sukelti pykinimą, pilvo pūtimą ar viduriavimą.
- Paradoksalios reakcijos: Retais atvejais valerijonas gali sukelti priešingą poveikį – sujaudinimą, nerimą ar nemigą.
- Ilgalaikio vartojimo nutraukimas: Staiga nutraukus ilgalaikį valerijono vartojimą, gali pasireikšti nutraukimo simptomai, tokie kaip nerimas, galvos skausmas, širdies permušimai.
Valerijono nerekomenduojama vartoti:
- Nėščioms ir žindančioms moterims: Nėra pakankamai duomenų apie valerijono saugumą nėštumo ir žindymo laikotarpiu.
- Vaikams iki 3 metų: Mažiems vaikams valerijono vartoti nerekomenduojama dėl galimo per didelio slopinimo.
- Žmonėms, sergantiems kepenų ligomis: Valerijonas gali padidinti kepenų fermentų aktyvumą.
- Žmonėms, vartojantiems kitus raminamuosius vaistus, antidepresantus ar alkoholį: Valerijonas gali sustiprinti šių medžiagų poveikį.
Prieš pradedant vartoti valerijono preparatus, ypač jei vartojate kitus vaistus ar turite sveikatos problemų, rekomenduojama pasitarti su gydytoju arba vaistininku.
Valerijono auginimas
Valerijoną galima auginti ir savo sode ar darže. Jis nėra labai reiklus augalas, tačiau geriausiai auga derlingoje, drėgnoje, gerai drenuotoje dirvoje, saulėtoje arba pusiau pavėsingoje vietoje. Valerijoną galima dauginti sėklomis arba šakniastiebių dalimis. Sėklos sėjamos pavasarį arba rudenį, o šakniastiebiai dalijami anksti pavasarį arba rudenį. Auginant valerijoną, svarbu reguliariai jį laistyti, ypač sausros metu, ir ravėti piktžoles. Šaknys ir šakniastiebiai kasami rudenį, antraisiais arba trečiaisiais augimo metais. Jie nuplaunami, supjaustomi ir džiovinami vėsioje, gerai vėdinamoje patalpoje.
Valerijono ateitis
Valerijonas ir toliau išlieka populiarus natūralus vaistas nuo nemigos ir nerimo. Mokslininkai tęsia tyrimus, siekdami geriau suprasti valerijono veikimo mechanizmus, nustatyti optimalias dozes ir vartojimo būdus, taip pat ištirti galimą valerijono panaudojimą kitoms ligoms gydyti. Tikimasi, kad ateityje bus sukurti dar efektyvesni ir saugesni valerijono preparatai, padėsiantys žmonėms kovoti su šiuolaikinio gyvenimo iššūkiais, tokiais kaip stresas, nerimas ir miego sutrikimai.
