Infekcinė mononukleozė, dažnai vadinama „bučinių liga“ arba liaudiškai tiesiog mononukleoze, yra virusinė infekcija, kurią dažniausiai sukelia Epstein-Barr virusas (EBV). Nors pavadinimas gali skambėti romantiškai, ši liga nėra tokia maloni, kaip atrodo. Ji pasireiškia įvairiais simptomais, kurie gali trukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių, o kartais sukelti ir ilgalaikių pasekmių.
Kas sukelia infekcinę mononukleozę?
Pagrindinis infekcinės mononukleozės sukėlėjas yra Epstein-Barr virusas (EBV), priklausantis herpes virusų šeimai. Šis virusas yra labai paplitęs visame pasaulyje, ir manoma, kad didžioji dalis suaugusiųjų yra persirgę EBV infekcija, dažnai net to nežinodami. Rečiau mononukleozę gali sukelti ir kiti virusai, pavyzdžiui, citomegalo virusas (CMV).
EBV plinta per seiles, todėl ir atsirado pavadinimas „bučinių liga“. Tačiau virusas gali plisti ir kitais būdais, pavyzdžiui, per čiaudulį, kosulį, dalijantis indais ar stalo įrankiais. Svarbu paminėti, kad virusas nėra itin užkrečiamas, palyginti su, pavyzdžiui, peršalimo virusais. Dažniausiai užsikrečiama nuo asmens, kuris neturi jokių simptomų, nes virusas gali būti perduodamas dar prieš pasireiškiant ligos požymiams ir dar kurį laiką po jų išnykimo.
Kam gresia didžiausia rizika susirgti?
Infekcine mononukleoze gali susirgti bet kas, bet dažniausiai ji pasireiškia paaugliams ir jauniems suaugusiems (15-24 metų amžiaus). Vaikai taip pat gali užsikrėsti EBV, tačiau jų simptomai dažnai būna labai lengvi arba jų visai nebūna. Vyresniems nei 40 metų žmonėms mononukleozė pasireiškia retai, nes dauguma jų jau būna persirgę EBV infekcija anksčiau gyvenime ir įgiję imunitetą.
Infekcinės mononukleozės simptomai
Infekcinės mononukleozės simptomai gali būti labai įvairūs – nuo lengvų, panašių į peršalimą, iki sunkių, reikalaujančių hospitalizacijos. Inkubacinis periodas (laikas nuo užsikrėtimo iki simptomų atsiradimo) paprastai trunka 4-6 savaites. Dažniausi simptomai yra:
- Gerklės skausmas: Stiprus gerklės skausmas, dažnai su pūlingomis apnašomis ant tonzilių, yra vienas būdingiausių mononukleozės požymių.
- Karščiavimas: Pakilusi kūno temperatūra, dažnai iki 38-40°C, gali tęstis kelias savaites.
- Nuovargis: Stiprus nuovargis ir silpnumas yra labai dažnas simptomas, kuris gali išlikti net kelis mėnesius po kitų simptomų išnykimo.
- Padidėję limfmazgiai: Limfmazgiai kakle, pažastyse ir kirkšnyse gali padidėti ir tapti skausmingi.
- Galvos skausmas: Dažnas simptomas, kuris gali būti stiprus.
- Raumenų skausmas: Gali skaudėti visą kūną, panašiai kaip sergant gripu.
- Padidėjusi blužnis: Blužnis gali padidėti ir tapti jautri prisilietimui. Tai yra rimtas simptomas, nes padidėjusi blužnis gali plyšti.
- Padidėjusios kepenys: Kartais gali padidėti ir kepenys, sukeldamos gelta (odos ir akių baltymų pageltimas).
- Bėrimas: Kai kuriems žmonėms gali atsirasti odos bėrimas, ypač jei vartojami tam tikri antibiotikai, pavyzdžiui, ampicilinas.
- Apetito stoka: Dėl gerklės skausmo ir bendro negalavimo gali sumažėti apetitas.
Rečiau pasitaikantys simptomai: pilvo skausmas, pykinimas, vėmimas, gelta.
Kaip diagnozuojama infekcinė mononukleozė?
Diagnozuoti infekcinę mononukleozę gali būti sudėtinga, nes jos simptomai panašūs į daugelio kitų ligų, pavyzdžiui, gerklės anginos ar gripo, simptomus. Gydytojas, įtaręs mononukleozę, atliks fizinę apžiūrą, apčiuops limfmazgius, kepenis ir blužnį. Taip pat bus atliekami kraujo tyrimai:
- Bendras kraujo tyrimas: Parodo padidėjusį baltųjų kraujo kūnelių (limfocitų) skaičių, kas būdinga virusinėms infekcijoms. Taip pat gali būti stebimi atipiniai limfocitai, kurie yra būdingi mononukleozei.
- Monospot testas (heterofilinių antikūnų testas): Šis testas nustato specifinius antikūnus, kurie atsiranda organizme reaguojant į EBV infekciją. Tačiau šis testas nėra labai jautrus, ypač ankstyvoje ligos stadijoje, todėl gali būti klaidingai neigiamas.
- EBV specifinių antikūnų testas: Šis testas yra tikslesnis nei Monospot testas ir gali nustatyti skirtingus EBV antikūnus, kurie parodo, ar infekcija yra ūminė, ar persirgta anksčiau.
Kartais gali būti atliekami ir kiti tyrimai, pavyzdžiui, kepenų fermentų tyrimai, siekiant įvertinti kepenų pažeidimą.
Infekcinės mononukleozės gydymas
Specifinio gydymo nuo infekcinės mononukleozės nėra. Kadangi tai yra virusinė infekcija, antibiotikai neveikia. Gydymas yra simptominis, skirtas palengvinti simptomus ir išvengti komplikacijų.
Pagrindinės gydymo rekomendacijos:
- Poilsis: Labai svarbu daug ilsėtis, vengti fizinio krūvio, ypač kol padidėjusi blužnis.
- Skysčiai: Gerti daug skysčių, kad būtų išvengta dehidratacijos.
- Skausmą ir karščiavimą malšinantys vaistai: Galima vartoti paracetamolį ar ibuprofeną skausmui ir karščiavimui mažinti. Vaikams negalima duoti aspirino dėl Reye sindromo rizikos.
- Gerklės skalavimas: Skalauti gerklę drungnu sūriu vandeniu arba naudoti specialius purškalus gerklės skausmui malšinti.
- Vengti alkoholio: Alkoholio vartojimas gali pabloginti kepenų funkciją, kuri ir taip gali būti paveikta mononukleozės.
- Vengti kontaktinio sporto: Bent kelias savaites po simptomų atsiradimo reikia vengti kontaktinio sporto ir kitų veiklų, kurių metu galima susižaloti pilvą, dėl padidėjusios blužnies plyšimo rizikos.
Sunkesniais atvejais, kai yra stiprus gerklės patinimas, kvėpavimo sutrikimai ar kitos komplikacijos, gali prireikti hospitalizacijos ir gydymo gliukokortikoidais (steroidais).
Galimos komplikacijos
Dauguma žmonių, sergančių infekcine mononukleoze, pasveiksta be jokių komplikacijų. Tačiau retais atvejais gali pasireikšti šios komplikacijos:
- Blužnies plyšimas: Tai yra viena rimčiausių komplikacijų, kuri gali būti pavojinga gyvybei. Plyšus blužniai, atsiranda stiprus pilvo skausmas, silpnumas, alpimas. Reikalinga skubi chirurginė operacija.
- Hepatitas: Kepenų uždegimas, kuris dažniausiai būna lengvas ir praeina savaime.
- Meningitas ar encefalitas: Smegenų dangalų ar smegenų uždegimas, kuris gali sukelti neurologinius simptomus.
- Hemolizinė anemija: Raudonųjų kraujo kūnelių irimas, sukeliantis anemiją.
- Trombocitopenija: Kraujo plokštelių (trombocitų) skaičiaus sumažėjimas, dėl kurio gali padidėti kraujavimo rizika.
- Kvėpavimo takų obstrukcija: Stipriai padidėjusios tonzilės ir limfmazgiai gali užspausti kvėpavimo takus.
- Lėtinio nuovargio sindromas: Kai kuriems žmonėms po persirgtos mononukleozės gali išsivystyti lėtinio nuovargio sindromas, pasireiškiantis ilgalaikiu nuovargiu, raumenų ir sąnarių skausmais, miego sutrikimais.
Prevencija
Specifinės vakcinos nuo Epstein-Barr viruso nėra. Pagrindinė prevencijos priemonė – vengti artimo kontakto su sergančiais asmenimis, nesidalyti indais, stalo įrankiais, asmeniniais higienos reikmenimis. Taip pat svarbu laikytis bendrų higienos taisyklių – dažnai plauti rankas, vėdinti patalpas. Nors visiškai apsisaugoti nuo EBV infekcijos sunku, šios priemonės gali sumažinti užsikrėtimo riziką.
Gyvenimas po mononukleozės
Dauguma žmonių po persirgtos mononukleozės visiškai pasveiksta. Tačiau nuovargis gali išlikti dar kelis mėnesius. Svarbu palaipsniui grįžti prie įprasto gyvenimo ritmo, nepersistengti, skirti pakankamai laiko poilsiui. Jei jaučiatės blogai, būtina kreiptis į gydytoją.
Nors persirgus mononukleoze susidaro imunitetas, retais atvejais galima užsikrėsti kitu EBV tipu arba kitais virusais, sukeliančiais panašius simptomus.
